Apsirgau, tad nevažiavau į LSPF stovyklą Molėtuose. Nuo penktadienio guliu lovoje ir skaitau, mąstau. Jau perskaičiau porą lengvo turinio knygų ir karts nuo karto vis paskaitau sunkiau virškinamą politinio aktyvisto Noam Chomsky knygelę „Tikslai ir vizijos“. Jau seniai man sukasi filosofinės-anarchistinės mintys apie pokerį kaip alternatyvą darbui ir kitokiam gyvenimo gadinimui.
Su manim jau turbūt nebeįmanoma kalbėtis nepaliečiant samdomo darbuotojo suvaržytos laisvės būti savimi klausimo. Užtat man ir patinka pokeris – atsiranda takelis į laisvę, kai tu pats sprendi ką ir kada veikti. Kapitalizmo ir kvailos demokratijos rėmuose būti laisvu yra sunku – jei darai tai, ką mėgsti, tai dar nereiškia, kad išgyvensi. Pinigų reikia. Pokeris leidžia laisvai, savo nuožiūra pasirenkant, kaip ir kada dirbti ir kiek užsidribti (aišku, uždirbti dar reikia išmokti). Yra ir kita alternatyva – jeigu žmogui pasiseka ir tai, ką žmogus mielai veikia, dar ir neša jam pinigus – tuomet pokerio kaip pinigų šaltinio irgi nereikia.
 Dresiruotos papūgos – taip apibūdinčiau daugelį „normalų darbą” dirbančių žmonių (šitas puikiausias apibūdinimas priklauso ne man, o Humboldt‘ui). Bendraujant su žmogum jau matau kokius mokymus jis yra praėjęs (pvz. derybų, efektyvaus pardavimo, projektų valdymo ar efektyviai veikiančio žmogaus kursus ir t.t.), kur ir kaip jis išdresiruotas, kaip jo smegenys praplautos, kad tik jis geriau būtų panaudojamas kažkokiam kapitalistiniam tikslui. O kur po tom papūgos plunksnom pats žmogus su savo paties norais ir tikslais? Žmogus jau net nebejaučia, kad jis visiškai nelaisvas – nebeturi nieko ką gali pavadinti savimi. Dingsta spalvingos sielos (ne plunksnų) žmonės.
Šiais laikais laisvė neturint pinigų – tai bus bomžavimas, kažkaip nesinori būti nors ir laisvu, bet bomžu…Reikia alternatyvos. Man pokeris patinka – čia yra daug mąstymo, iššūkių – smegenys turi dirbti daugeliu lygmenų. Neidealizuoju aš to pokerio – jame pilna minusų ir visokių grėsmių. Pavyzdžiui, reikia jausti saiką ir nebūti pernelyg godžiu, nes taip savo godume galima įsipainioti ir be galo be krašto dirbti kalant pinigus, kurių realiai tikrai nereikia… Jeigu pokerį žaisti malonumas ir norisi tobulėti, augti – iš vis puiku. Na nemažas pokerio minusas – kompiuteris. Žmogus dirbantis vien su juo nebemoka bendrauti su gyvaisiais, o tik su kompiuteriu, nebeatjaučia kito jausmų, nemoka savęs išreikšti, tai irgi darosi ir pačiam žmogui labai sunku, nes žmogus yra socialinė būtybė. Šitoj vietoj ir reikalingos visokios bendruomenės – pvz. LSPF (nu man tas dalykas tikrai patinka :) arba „pokerio kartos” susjudimai. Arba kitokių veikimų reikia turėti, kurie suteikia gyvenimui prasmės ir skonio.
Pokeris puiki priemonė cirkuliuoti pinigams – kas yra būtina ekonomikai. Dar vienas pliusas – pinigai cirkuliuoja, o niekas nepagaminama. Šiais laikais tai didelis pliusas, nes pasaulyje tikrai per daug nereikalingų dalykų prigaminta, o žmonėms dar ir dirbtinis poreikis toms nesąmonėms sukurtas.
Pastebėjau, kad pokerį žaidžiantys ne retai galvoja, kad dirbti samdomą darbą yra normalu ir smagu. Kažin ar daug kas susimąsto apie laisvę kai nėra uždaryti narvelyje? Laisvų žmonių pažįstu tik tarp menininkų (bet ir tai matau, kaip juos pančioja) ir tarp pokeriečių. Darbas – šiuolaikinė vergija ir aš bent jau nematau čia jokios laisvės daugumai rinktis. Man atrodo rinktis čia neina – visi turi dirbti, kitaip bomžausi ir būsi visuomenės pasmerktas. Aš čia kalbu apie samdomą darbą, nes darbas pats savaime yra didžiulis gėris – žmogus be darbo negali savęs realizuoti, pilnai išpildyti savęs. Gaila tik, kad sąlygos nelabai geros dirbti tai, kas patinka ir taip save realizuoti.
Šiuolaikiniai samdomi darbininkai taip gražiai išdresiruoti…išdresiruoti dirbti efektyviai. Na ir jie tikrai dirba puikiai, padaro, ko iš jų reikalaujama, bet dingsta pats žmogus, paties žmogaus norai ir aistros.  Žmogus veikia mechaniškai, pagal kažkieno instrukcijas, o ne skatinas savo paties intereso. Žmogus turi pasirinkti ką jis veiks pats. Kitaip nematau prasmės gyventi ir džiaugtis gyvenimu – kuo čia džiaugtis, kai tik vykdai kažkieno kito užmačias? Fiziškai sumenkęs ir dvasiškai išsekęs ir savęs nerealizuojantis žmogus, kartais virtęs labai gerai funkcijas atliekančia mašina – samdomo darbuotojo apibrėžimas labai daugeliu atveju.
Kiekviena darbovietė kuria darbuotojams motyvacines sistemas, kad tik darbuotojai dirbtų – tad ar nekyla klausimas apie to atliekamo darbo prasmę? Jei darbas būtų žmogui prasmingas – jo motyvuoti papildomai tikrai nereikėtų. Man net juokinga, kad dėl kažkokių „saldainių“ visi dirba išsišiepę. Pokeryje irgi pilna “saldainių”
Dirbu dirbu, tada važiuoju į sanatoriją, važiuoju ilsėtis (keista, kai reikia ilsėtis nuo savo paties gyvenimo), būtinai kažką veikiu ir pinigus leidžiu savaitgalį, nusiperku gražesnį kostiumėlį, perku batus, kurie nepatogūs, bet stilingi, valgau kasdien restorane, nes kitaip neturiu laiko, valgau bet ką, nes neturiu laiko galvoti apie maistą. Esu užsiėmęs – negaliu kalbėt, vaikus išvežu į darželį, kad tik galėčiau dirbti. Dirbti dirbti dirbti o paskui pirkti nereikalingus daiktus ar kažkokias pramogas savaitgalį…Dirbk pirk mirk (užrašas nuo Vilniaus namų sienos). Aš neaukštinu pokerio, nes yra nemažai nesąmonių jame, kurie laimės tikrai neatneša ypač norintiems tik pasipuikuoti savo plunksnomis, nes papūgų pokeryje irgi yra. Gilesnės prasmės turbūt čia irgi nelabai atrandu. Aišku, prasmingiau yra pvz. gelbėti žūstančius banginius arba išradinėti alternatyvų kurą. Bet ne visiems žmonėms reikia (jau ir pasaulyje per ankšta, kad visi kažką tokio veiktų) ypatingų tikslų – užtenka gyventi harmoningai ir laimingai. Jei yra smagu žaisti, o iš to dar uždirbti – tai gera priemonė išgyvenimui. Vieniems tai būdas save realizuoti, kitiems – uždirbti pinigus. Laimingi tie, kurie dirba (nesvarbu ką) ir tuo mėgaujasi arba turi pinigų generavimo šaltnį leidžiantį gyventi laisvai.

Didelis erdvus kambarys dideliais langais į pušyną – puiki vieta žaisti pokerį. Kalbu apie mūsų trobos darbo kambarį.Pačioje trobos gyvenimo pradžioje siūlymas turėti bendrą darbo kambarį džiugino visus: “galėsim diskutuoti apie handus”, “dirbsim daugiau vienas kito pavyzdžiu sekdami”, “bus galima vietoj rasti asakymą ką kas darytų vienoje ar kitoje situacijoje”…
Darbo kambarys tuštėja. Tiesą sakant jame dirbti beliko tik Herkus.
Pokeris ne komandinis darbas – jam reikia ramybės ir susikaupimo (bent jau man reikia).

Nuo pat pradžių kolegos viens kitam trukdė. Buvo bandyta įvairiai spresti problemas, pvz.: kai neina pokeris iškelti raudoną vėlevėlę, kad niekas nekibtų su savo kvailais klausimais arba juokeliais “o ko gi toks tavo veidas persikreipęs? ”. Pirmasis į savo kambario ramybę pasitraukė Domkratas. Jam nereikėjo nei dveijų savaičių suprast, kad bendros blevyzgos darbo kambary nieko gero neduoda. Launagis vis išsikraustydavo, paskui vėl įsikraustydavo – žodžiu migravo pirmyn ir atgal turbūt pagal savo nuotaiką. Šiandien jo stalas darbo kambary tuščias. Belikęs puodelis, pelės kilimėlis ir keletas vakarykščio arbūzo ieškančių skruzdžių.
Nuo pat pradžių man buvo įtratina ta bendro darbo kambario idėja, bet vyrai tempė gana ilgai Aš pati darbe dirbu su dar 5 kolegomis be manęs. Šaršalas neįmanomas. Jokio rimtesnio darbo neįmanoma dirbti – visą darbą, reikalingą apmąstymų, termpdavau namo ieškodama nors kiek ramybės… Pokeris per daug individualu ir jautru, kad būtų galima pvz. nesėkmingu periodu pakęsti aplinkinių žvengimą ir kitokias nesąmones. Komandos čia nereikia. Kiekvienas čia kovoja už save ir būna su savo sėkmėmis/nesėkmėmis. Beje, o ką daryti, kai per didžiuosius langus stebi kaip tavo kolegos su draugais kepa šašlyką, o tu turi dirbti…
Turbūt Fabuxui tai ir buvo paskutinis lašas, nulėmęs šio ryto išsikraustymą į kambarį viršuje. Vakar turbūt buvo nelengva dirbti ir už nugaros girdėti nuolatinį triukšmą, sklindantį iš svečių. Bet čia, ko gero, neįmanoma to išvengti gyvenant šešiese, kai darbo ir linksminimosi grafikai dažnai nesutampa…
Taigi, šiandien Herkus siurbia ir plauna dabar jau jam vienam atlikusį darbo kambarį.

Beje, tikiuosi, kad visų nesėkmių priežastis – šurmulingas darbo kambarys. Sėkmės.

Niekas nebešlepsi unibet tapkėm paplūdimys-viešbutis maršrutu. Nebematyti ir „I love poker“ marškinėlių. Miestelis ištuštėjo – visi žaidėjai išsiskirstė. Mes persikraustėm į nebe tokį prabangų viešbutį, o šalia mūsų šiandieninis reisas iš Lietuvos atgabeno dar tuntą lietuvių – nebeliko laisvės kalbėti ką nori ir kada nori… na šiaip ar taip ryt ryte išvažiuojam bent šiek tiek susipažint su Bulgarija – skirsim tam savaitėlę.

Šiandien sėdim ir nebeturim ką veikt – visi tinklinio žaidėjai pakeliui namo, saulėj kepti tikrai nebesinori, o naujajam viešbuty kondicionierius generuoja šilumą. Sėdim suplukę ir mąstom.

Man kaip kokiam vyrui galvoje vien moterys. Kažkaip įdomu kodėl jos vis nori atskirti save nuo vyrų, bet tuo pačiu ir turėti tas pačias teises? Moteris prie pokerio stalo – tikrai nieko keisto. Kaip buvo trobiškių pastebėta – japonas prie stalo – daug įdomiau – jie jau verčia aplinkinius paprakaituoti.

„Ladies event“ – turnyras moterims – visai linksmas dalykas, juk dažna moteris kazino atsiranda tik todėl, kad jos mylimasis kovoja kokiam nors turnyre. Į moterišką turnyrą įpirka nedidelė (100eurų), yra su kuo paplepėti: visų moterų veidai tikrai ne pokerface. Kaip teko trumpai pabendrauti – dažniausiai turnyro įpirką joms nuperka vyrai arba jos yra atsiųstos kaip Mariapoker komandos narės. Kaip matėt Fabuxo nuotraukose – buvo ir kviestinių porno žvaigždžių (jos prie vyrų stalų, ko gero, būtų susilaukusios daugiau dėmesio). Beveik nei viena moteriškė nemėgsta online pokerio – va čia man kažkaip įdomu pasidarė – kodėl tuomet vyrai taip mielai „kala“? Nereikia labai galvot, kad ten viskas buvo juokinga ir paprasta – moteriškam turnyre kova taip pat vyko aršiai – dvi nugalėtojos prizą susitarė pasidalinti keletas minučių iki šeštos val. ryto.

Šiaip tai aš alergiška visokiems skirstymams vyriška/moteriška… Kas ką sugeba tas tą tegu ir veikia. Aišku, Pagrindiniam turnyre man dar net į galvą neateitų mintis sudalyvauti, tai „ladies event“ – puiki galimybė pažaist. Beje, su vyrais Bulgarijoj žaist pavojinga – teko iš mūsiškių nugirst, kad ten žaidžiama kietai ir brangiai, bei galioja savos taisyklės ypač jei tavo priešininkas turi ant stalo pasidėjęs ferrari raktelius. O be to visi kazino gali rūkyti – tai jau taip pat minusas man – prirūkytoj patalpoj esu visiškai atpratusi smirsti…

Sveikinu Tomuką su laimėjimu! Taip pat sveikinu ir Herkų užėmus trečiąją vietą LSPF turnyre Kaune. Taip pat turiu viešai jo atsiprašyti – gražųjį krištolinį trečios vietos prizą sudaužiau ne iš pavydo, o netyčia…

Iš prizo liko tik prisiminimas ir nuotraukos, bet tikiuosi tos šukės atneš laimės Unibet Golden Sands turnyre Bulgarijoj

Kiek daug kantrybės reikia turėti norit laimėti turnyrą – neįtikėtina. Aš, ko gero, pridaryčiau nesąmonių vien iš noro viską pabaigt. Kadangi pirmą kart dalyvavu dviejų dienų turnyre, tai man viskas labai patiko, bet kartu ir nerealiai išvargino. Namo grįžom prieš 24 val., tai vos užkopiau laiptais iki lovos.

Turnyre kiekvienas veiksmas yra svarbus – jis pakeičia visą tolimesnę veiksmų grandinę. Pavyzdžiui nebūčiau pridariusi nesąmonių vienoj vietoj ir visiškai ne vietoj pacallinusi allino – būčiau turėjusi pakankamai žetonų ir nebūtų reikėję beveik su bet kokia korta stumti allino dar kart. Tokių situacijų buvo nemažai – todėl turnyras man ir pasibaigė antros dienos pradžioje. Klaidų darau, džiaugiuosi tik tuo, kad jas pastebiu (gaila, kad jau būna po laiko), taip pat pastebiu ir kitų klaidas, kurias, aišku, visuomet yra lengviau pastebėti. Didžiausia klaida, kuri mane jau nervina, nes nuolatos darau tą patį – vis manau, kad oponentas nieko neturi, o stato norėdamas mane išgąsdinti!!! Aš, aišku nieko nebijau… ))

 Daug nerašysiu, nes girtis dar neturiu kuo – tikiuosi labiau pasižymėjęs Herkus pasireikš plačiau. O kad viskas man tikrai buvo smagu ir patiko, turbūt rodysiu pasakydama, kad užsimaniau kraustyis gyventi į Kauną. Vilnius man jau taip nusibodo…

Gyveno indėnai nuostabioje gamtoje ir kartu su ja. Indėnui gamta buvo jo religija. Atplaukė kolonizatoriai, atsivežė savo kiaules, karves ir šautuvus – įveisė fermas – Amerika užkariauta. Indėnai buvo kaip kokie bizonai uždaryti rezervatuose – pačiose nederlingiausiose vietose. Nor tiek gerai, kad indėnai pasinaudojo jų atžvilgiu atleistais sistemos pančiais ir surado būdą išgyventi – pristeigė Kazino ir kitokių lošimo namų.

 JAV indėnai dabar sudaro mažiau nei 1 procentą gyventojų. Indėnų gentys turi suverinetetą Amerikoje ir joms negalioja valstijų įstatymai. Kas neleidžiama eiliniams amerikonams – indėnams galima. Amerikonai naiviai tikisi, jog taip kompensuoja indėnams padarytą žalą.

Jiems nereikia mokėti jokių valstijų eiliniams piliečiams taikomų mokesčių ir pan. o kaip 1970 metais po vieno indėnų skundo dėl mokesčių nusprendė teismas – JAV neturi teisės apmokestinti indėnus, gyvenančius rezervatuose, taip pat negali reguliuoti indėnų veiklos vykstančios rezervatuose. Na ir po keleto metų indėnai, užuodę puikią galimybę užsidirbti pradėjo steigti įvairius lošimo namus – pradžioje bingo, o paskui pačius didžiausius kazino. Dažnai kazino biznį valdo visa indėnų gentis. JAV nuo to taip pat pelnosi – visgi specialius ir nemažus mokesčius indėnai moka – pavyzdžiui 2007 metais Kalifornijos indėnų gentys sumokėjo į valstijos biudžetą 308 milijonus dolerių. Nėra viskas ir leidžiama – dėl kiekvienos galimybės pavyzdžiui plėstis ar užsiimti online pokeriu reikia gauti valstijų leidimą. Kartais reikia ir visuomenės referendumo. Indėnų rezervatų teisė yra aukščiau valstijos įstatymų, bet visgi reguliuojama kongreso ir federalinių įstatymų.

Yra ir tokių genčių, tikinčių, jog lošimo industrija sunaikins visą indėnų kultūrą yra ir tikinčių, kad dėl praeityje patirtos skriaudos indėnai nors dabar turi turėti galimybę kurti savo ateitį. Taigi ne visiems vien pinigai svarbiausia ir jei 2008 metais buvo įregisruota 562 indėnų gentys, tai tik 220 jų užsiima lošimo organizavimu. Indėnų gentims priklausantys kazino dažnai lemia jų pragyvenimo lygį – už uždirbtus pinigus yra statomos mokyklos, įdarbinami darbuotojai ir kitaip vystoma rezervate gyvenančių žmonių gerovė. Visi genties indėnai yra kazino savininkai ir dalinasi pelną. Tad kai kurios gentys tikrai labai pasiturinčiai gyvena ir samdo baltaodžius jiems dirbti. Aš džiaugiuosi, kad indėnai pasinaudoja ta galimybe ir trupučiuką numelžia pinigų amerikonų, bet kita vertus čia gaunasi, kad pinigais jiems kompensuojama padaryta moralinė žala, bet nežinau ar atsipirks amerikonai savo niekingom gėrybėm už tai, kad sunaikino indėnų dvasią ir ryšį su gamta…

Taipogi ne visiems taip gerai, nes kitų rezervatai blogose vietose  – tokiems nieko nelieka ką daryti – jie gyvena visiškai „niekieno žemėje“. Bedarbystė siekia iki 80%, beveik visi įnikę į alkoholizmą ir gyvena iš valstybės pensijų. Pacituosiu genties, kurioje labai bloga situacija, prezidentės kalbą apie priežastis kodėl nusižudė du paaugliai indėnai (šioje gentyje savižudybės tapo labai dažnos): „We must hug our children, we must tell them we love them. A lot of these youth do not get a hug a day. They are never told that they’re loved. We need to start being parents and grandparents to them,” ji sako. Nežinau ar tai pagrindinė priežastis, bet man tas pasakymas toks graudžiai juokingai amerikoniškas… vien dėl to nesusilaikiau neįdėjusi šito komentaro.

Instrukcija kaip pasidaryti indėnišką TIPI: http://www.manataka.org/page64.html

Kažin psichologas ar matematikas yra geresnis pokerio žaidėjas? Vienas lyg ir geba matyti žmogų „kiaurai“, kitas gi gali laisvai remdamasis matematika paskaičiuoti kada apsimoka žaisti, o kada – ne. Mano manymu geriausias pokerio žaidėjas bus vadybininkas.

Kodėl taip sakau? Ogi vadybininkas yra ir psichologas ir matematikas ir dar visa ko galų meistras. Jis visada pastebės ar klientas turtingas, ar nusiminęs, susijaudinęs, ko jis nori, ko tikisi, ką pasiūlyt, kaip gražiai užkalbėti dantį, kaip išklausti informacijos, kada įkyrėti, o kada pasilaikyti atokiau…

Pokeryje teisingai elgtis ir matyti visą situaciją, ne tik savo bet ir oponento išeitis – tai labai vertinga.

Taigi, oponentų stebėjimas ir teisingas jų supratimas. Atėjom iki to… Man pačiai būna sunku juos stebėti ir teisingai interpretuoti, nes man veiksmas vyksta dažnai per greitai, o aš dar turiu ir apie savo kortas ir strategiją galvoti…Dažnai užsiciklinu ties savimi ir man nė motais, kad ant stalo jau trys „čirvai“. Taigi, stebėkim…stebėkimės…  Aš dažnai užsirašinėju mano manymu svarbią informaciją apie oponentus – man tai taip pat priemonė likti įsitraukusiai žaidime, nes kitaip mintys klysta į šonus. Na ir ką stebėti?

Trumpas konspektas kas išduoda informacijos apie oponento galimus manevrus vienoj ar kitoj situacijoje:

• Žaidimo greitis: dažnai greita reakcija demonstruoja silpną ranką, o lėta – stiprią. Pastaroji dažnai nulemia, kad oponentas užtrunka šiek tiek laiko kol mąsto kokią čia strategiją panaudojus, kiek daug čia pakelti ir pan.
• Kiek foldina ar žaidžia beveik visuose partijose? Tai daug pasako koks žaidėjo tipas. Prieš nuolatinį foldintoją geriau nešokinėti su vidutine korta, jei jis šį kartą įsitraukęs į puodą.
• Kaip elgiasi po flopo? Kelia ar chekuoja? Kai atsiverčia flopas jau galim pastebėt kaip į jį reaguoja oponentas – ar flopas jam geras ar nelabai. Taip siaurinam spėjamų jo turimų kortų ratą.
• Kaip elgiasi iškritus tam tikrom kortom (po flopo)?
• Kokias kortas rodo? Ir kada? Būna tokių mėgėjų parodyt savo gerą turėtą kortą.- atseit kuria įvaizdį.
• Ar nebijo show down? Jei pasiryžęs eit iki galo, tai yra tikimybė, kad kažką turi – tik klausimas – ką?
• Pozicija – kaip jis elgiasi vienoj ir kitoj pozicijoj. Pvz. ar nevengia pasinaudoti button pozicija, ar kelia būdamas visai be pozicijos?
• Koks žaidimo stilius – agresorius ar tight, loose ar dar kažkoks?
• Kaip elgėsi prieš flopą?
• Mėgėjas blefuoti?

Gyvam žaidime bus dar keletas įdomių momentų, nes čia dar prisideda ir oponento kūno kalba ir dar daug kitų dalykų:

• Oponentas gali vaidinti, kad jam ranka neįdomi, nors jis vis dar joje. Iš kart kyla įtarimas…turbūt turi kažką gero ir bando taip maskuoti.
• Akys: jei oponentas be akinių galim pastebėti ar yra akyse „kabliukai“: pvz. Jei žmogus žiūri į dešinę (bet čia svarbu momentas….), tai jis dažnai meluoja (čia pagal neurolingvistinio programavimo metodus yra ištirta, kad akių judesiai nurodo kada ir koks smegenų pusrutulis yra aktyvus, nes vienas yra susijęs su vaizduote, o kitas – faktinis), jei į kairę – tikėtina, kad mąsto, svarsto ir analizuoja. Mirksėjimas – rodo susijaudinimą.
• Burna: lūpos kandžiojimas – rodo įtampą, apatinės lūpos patempimas – tai suaugusių verksmas. Burnos uždengimas – slapstymasis… 
• Rankos: Jei dreba – turbūt kažką turi, nes jei blefuotų tai jau būtų save įtikinęs ir pasiruošęs psichologiškai.
• Žiūri į savo pinigėlių krūvą vos užmetąs akis į kortas  – tubūt gavo geras, nes bando įsivertinti kiek reiks statyti ir kokia strategija žaisti
• Įsistebeilija – paima tokią pozą lyg būtų labai kietas ir savimi pasitikintis – demonstruoja jėgą – tai dažniausia rodo, kad jis nieko neturi – tik savo kietą įvaizdį, nes turėdamas kažką dažnai norėtų nuslėpti tai ir išmelžti kuo daugiau pinigų.

Ir dar daug daug kitų dalykų, ką galim pastebėt… Tik nereikia daryti sprendimų vien tik iš akių mirksėjimo…tada jau būtų juokinga…

Žaidžiant gyvai tai taip pat įmanoma susirinkti trūkstamos informacijos – galima ir erzinti ir juokinti. Kartais tai bergždžias reikalas, nes visi su akiniais, kapiš0nais ir pokerfaisais. Galima oponentus kartas nuo karto pagąsdinti apsimetant, kad mąstai ar raisinti ir pan. – toks momentas visai gali išmušti oponentą iš komforto zonos. Bet kai žaidi mažom sumom, tai turbūt nieko nebus, nes 50cnt bankas kažin ar sutelks prakaito lašus ant kaktos.

Dreba rankos, mirksi akys… O gal tai tik suvaidinta?

Viskas susideda į situacijos aplinkybes: oponentai, pot ods, tavo įvaizdis plius dar koks šimtas kitų aspektų. Juos teisingai įvertinam ir turim teisingą sprendimą. Viskas paprasta.

“Arba tas, arba anas, arba niekas – pokeris yra pokeris, čia galima tik spėlioti.
Vilniaus gyvenimas – tai milžiniškas bepročių pokeris. Kiekvienas slepia savo kortas, didina ir didina statymą, maivosi ir vaiposi, manydamas apgauti kitus, o tikrųjų jo kortų niekas taip ir nesužino. Tai bepročių pokeris, jame nėra jokios logikos nei prasmės: čia pasuojama su keturiais tūzais ir keliama lgi begalybės be jokios figūros. Čia visi žaidžia vabank, bet niekas neišlošia to banko. ” Ričardas Gavelis, “Vilniaus pokeris”.

Nuostabi knyga. Tiršta labai smarkios įžvalgos. Vilnius – keistas miestas, keisti užmigę žmonės, gyvenantys jame, keisti ne savo pačių nenugyventi likimai. Miestas kaip sapnas, pervertas pilkos Neries srovės. Apie kiekvieną miestą upė daug ką pasako… Mūsų upė, ta pilka Neris, pilna atsiminimų ir prišnibždėtų jai paslapčių.”Vilnius tikrai galėtų nusiskandinti, pilki namai galėtų liūdna vora sulįsti į vandenis.”

Tas Vilniaus jausmas meno akimis taip menkai pasikeitė nuo 1989, kai R.Gavelis išleido “Vilniaus pokerį”. Neužtenka iškovoti laisvę, reikia dar ir žinoti ką su ja daryti…Homo lituanicus – keista tauta, gyvenanti Visatos Subinėj. Istorija ir dabartis nuolat kartojasi – jie nieko negali pabaigti iškelta galva ir iki galo. Kažko nuolat pristingama, pasiduodama, nueinama lengviausiu keliu net nemąstant, jog bus sunku arba neįmanoa sugrįžti. Kodėl nuolatos šokame pagal kažkieno kito dūdelę, išsišiepę vergaujame? “Kaip paaiškinti, kad visur ir visada, kiek užmatai, vienas idiotas valdo tūkstantį protingų, o šie ramiai paklūsta? Iš kur kiekvienoje visuomenėje randasi pilka tylinčioji dauguma?”
Skaičiau ir lanksčiau kampelius knygoje pasižymėdama geras mintis. Puikiai atvaizduotas tas jausmas, kurį aš dažnai jaučiu tik nemoku tinkamai įvardinti. Pilka masė, neaišku kieno valdoma (atrodytų lyg neturinti savo smegenų), kreiva švietimo sistema, kasdienė vergystė neaišku vardan ko. Kažkiek panašu į Orwello rašliavą tik man labiau realistiška ir arčiau kasdienybės, arčiau Vilniaus. Žmogus, priimantis vergovę kaip laimę, savim patenkintas vergas – tai tikrai nuostabus šiuolaikinės visuomenės ir ekonomikos augimo dalis. “Perdrėkusio, rūkų išėsto Vilniaus gyventojams tereikia duonos ir mėsos, minkštų baldų ir nesunkaus darbo, kai kuriems paverkšlenimo dėl žūstančios Lietuvos – vien paverkšlenimo, šiukštu nė piršto nepajudinant.”

“Vilnius dvėsuoja kaip merdintis žvėris. Vilnius kankinasi, slegiamas neveiklos ir apsnūdimo, kaip sapną prisimindamas geležinį Vilką. Šis turėjo kaukti per amžius, bet seniai nukaršo, susirgo gerklų vėžiu, jo metastazės ėda ir miesto smegenis.”"Dabar pats Vilnius yra sapno
miestas, miestas vaiduoklis. Tarp vaikščiojančių gatvėmis beveidžių žmogystų kur kas gyvesni rodosi esą gerieji Vilniaus numirėliai, senieji ir visai nauji – jau pokariniai: paskutinieji lietuviški stumbrai. Miestas jau seniai prarado viską – net savigarbą. Čia liko tik melas, absurdas ir baimė.”
“Kol žaidimas tęsiasi, neturiu teisės išduoti pasitraukusiųjų kortas. O jis tęsiasi, baigsis tik tuomet, kai nuo stalo pakils paskutinysis. Beprasmis ir betikslis bepročių žaidimas: paskutinysis, likęs prie stalo, anaiptol neišloš banko. Bankas prapuls, prapuls ir pačios kortos, visi tai žino, tačiau krauna į banką vis daugiau ir daugiau, nors ten ir taip kūpso krūvelė lavonų, bemiegių naktų, isteriškų ašarų, savižudžių ir žmogžudžių. Vilnius yra neribotų galimybių miestas. Vilniečiai sėda prie stalo ir gauna kortas, iš kurių nesudėstysi jokios pokerio kombinacijos. O lošti vis vien reikia.”

Paskaitykit.

Tik žaidžiant galima laimėt. Taigi ir man galų gale pasisekė – laimėjau du satelitus ir patekau į finalinį etapą. Šį vakar žaidžiu dėl pakuotės į Unibet open Golden Sands :)

Taigi ta proga pridėti šiek tiek rašliavos apie satelitus.

Teisybės dėlei paminėsiu, jog satelitus laimėjau ne be pokerio trobos kolegų pagalbos.
Rimtesniuose „handuose“ klausdavau Herkaus pagalbos. Dirbti vienam kabinete visgi naudinga…
Manau tai visiems išeis į naudą, nes paviešinsiu patarimus ir pasiknaisiosiu teorijoje.

Satelitas tai turnyras, bet visgi kitoks. Čia laimi keletas, tad pabaiga dažnai turi būti sužaista kitaip – santūriau. Net ir AK žaisti dažnai per rizikinga investavus daug laiko ir sėdint vos pora vietų iki pabaigos. Pati taip nusvilau – iškritau 5 (4 laiminčios pozicijos), nors turėjau antrą pagal dydį žetonų krūvą. Geriau nesiardyti ir ypač prieš daugiau žetonų turinčius. Aišku, jei oponentas turi kelis kart mažiau žetonų – tai kaip tik puikus šansas juos pasmaugti (jis lauks tikrai geros kortos kad susikaut su tavim). Išlikimas – gera strategija, kai turnyre yra kitaip – kova dar nepasibaigusi ir reikia naudotis kiekviena proga prisidurti žetonų. Satelite nevisada verta plėšytis – uždavinys tik išlikti tuo pvz. vienu iš 5.

Pradžioj žaidžiam labai ramiai ir be sąžinės priekaištų mėtom netikusias kortas. Kantrybės. Geriau jau įsijunkit papildomų stalų, kad iš nuobodulio nepradėtumėt kvailiot. Rizikuoti, vogti ir pan. dar neapsimoka, nes labai maži BB. Kaip sakoma: mūšyje pirmieji dažniausia žūsta patys narsiausi. Palikim vainikus mirusiems – geriau protingai išlaukti ir bent jau gauti šansą laimėti.
Na tikrai dauguma žaidėjų greitai iškrenta. Vieni neturi kantrybės – tokie stengiasi neinvestuodami daug laiko ir jėgų pasidvigubinti/trigubinti žetonus arba iškristi – taip nesugaištama per daug laiko. Kiti tiesiog negali be veiksmo – tad veliasi visur ir visad kol iškrenta. Pastebėjau, kad tikrai daugelis žaidžia su bet kokia korta ir atsako į bet kokius statymus. Aišku, tai pačiam yra gerai, nors mane užknisa…

Pradžioje taip pat galima pigiai pasižiūrėti „flopus“ ir tikėtis, jog kažką pagausi. Aišku nereikia lįsti visur, juolab reikia mokėti laiku išmesti savąsias kortas. Jei korta bent kiek krenta – man patinka taip žaisti. Mažai kuo rizikuoji ir ne taip nuobodu linguoti galva palinkus prie kompiuterio.
Vienas svarbiausių patarimų: neprisirišti prie puodo. Elgtis pagal situaciją ir drąsiai išmesti kortas neatsivertus „flopui“ ir oponentui „raisinant“. Nerizikuoti viskuo (ar iš azarto, ar iš nenoro atiduoti savo žetonus) įmetus į puodą pvz. 1BB.

Vidurinėje stadijoje jau daug mažiau kvailiojančių, tad ir žaidimas jau kitoks. Tada jau reikia žaisi pozicijoje, vogti BB. Daugiau rizikingų manevrų teisingoje vietoje, nes kitaip neišgyvensi. Taigi taktika agresyvesnė: reikia išgyventi augant BB bei sukaupti pakankamai žetonų, kad pasiektum ir turėtum ką veikti prie finalinio stalo.

Man čia buvo naujiena suvokti, kad aš galiu pasitikrinti kiek stiprus yra oponentas „paraisinus“ ir žiūrint ar jis atsakys, išmes ar kels. Sulaukus atsako – lengva ranka išmesti kortas, nes tikėtina liūdna pabaiga. Išvis dažnai tik apie save ir tegalvoju žaisdama, bet galų gale įsisąmoninau, kad reikia būtinai stebėti ir galvoti apie kitus bei jų turimas kortas (nu man dar sunku tą daryt, nes ir save dar sunkiai kartais prognozuoju).

Labai svarbu atkreipti dėmesį į oponentų žetonų krūvos dydį bei poziciją. Nuo to labai priklauso priimami sprendimai.

Labai susimąstyti verčiantis ir dažnai man užduotas klausimas būdavo: „Nu ir ką čia su tuo nori pasiekti?“ Žodžiu kiekvienas kėlimas, lindimas turi turėti planą ką tuo nori pasiekti. Aš kartais atsakymo neturiu. Dabar visada galvoju ką darau ir ką darysiu jei kas nors kels, atsišauks, išmes ir panašiai.

Vis kylant BB vis agresyvėjam, nes kitaip neišgyvensim. Geriau jau kovoje žūti nei gėdingai po truputį sunykti nepasinaudojus šansu. Būtina vogti (bent karą per ratą), apgaudinėti pozicijoj, rodyti stiprumą kai visi iki tavęs išmetė kortas. Dažnas žaidėjas satelite tikisi tiesiog prasmukti prie finalinio stalo – čia nereikia visų išmesti (kaip turnyre), tad dažnai kėlimas (raise) nesulauks atsako ir visi išmes kortas. Niekas nenori veltis su pusėtinos vertės kortom – o tai jau dalykas, kuo galima pasinaudot. Išmušinėt visus, o likusiuosius įsivertinti dažnai kaip turinčius tikrai neblogą kortą (na čia dar priklauso kaip žaidėjas linkęs elgtis). Dažnas žaidėjas net nenori matyti „flopo“, tad po didesnio kėlimo (raise) išmeta.

Knygoj radau tokią rekomenduojamą vėlyvos satelito žaidimo stadijos eigą: būk akyvus nepriklausomai nuo to kiek žetonų turi. Didžiausia žaidėjų klaida yra ta, kad jie žaidžia per retai einant satelitui į pabaigą. Kuo daugiau žaidi, tuo daugiau turi šansų pasipelnyti iš kitų žaidėjų klaidų – niekas nesivels su pusėtinom kortom, tad naudokis pozicija, vok.

Labai geras patarimas buvo nebijoti eiti All-in. Kartais tai tikrai vienintelis šansas išmušti ir užsitikrinti saugumą. Juolab čia oponentai stengiasi išgyventi – tad dažnas yra nuosaikus ir nelinkęs iki galo kautis.

Aišku labai svarbu žinoti kiek kelti (raise), kaip žaisi su skirtingą stacką turinčiais žaidėjais, kaip stebėti oponentus ir pan. Bet šį kart jau labai nesiplėsiu. Aprašysiu tai kituose pamąstymuose, nes turiu eiti miegot…
Dar žaisiu ir toliau dėl to kelialapio į Golden sands…

Elementoriuje rasit visą glaustai ir paprastai pateiktą informaciją, reikalingą bent jau žinoti (jei neišeina taikyt) pokerio žaidėjui.

Jau pradėjau jį rašyti – trumpai aprašiau turnyrinio žaidimo strategiją.
Temos bus aprašytos trumpai, paprastai ir aiškiai.  Tai nebus vien vertinys ir citavimas iš knygų ar internetinių puslapių (aišku, daugumoje remsiuosi kitų patirtimi). Ketinu viską išbandyti praktiškai ir pateikti su savais patyrimais bei pavyzdžiais.

Kas jau teorinį lygmenį praėję, tai mielai lauksiu komentarų ir patarimų, kad “Elementoriaus” postai išeitų tikrai vertingi ir naudingi. Trumpas turinys apie ką aš čia rašysiu:

Žaidimo stiliai.
Pozicija.
Long run.
Gyvas (Live) žaidimas.
Grynųjų (cash) žaidimas.
Turnyrai.
Satelitai.
Statymo principai.
Stack’o dydis.
Pokerio matematika.
Taktika naujokui.
Naudingi internetiniai puslapiai.
Naudingos knygos: aprašysiu kokias skaičiau ir kokias verta skaityt.
Dažniausiai daromos klaidos.
DUK
Pratybų sąsiuvinis.

Na, neabejoju, kad dar ir daugiau temų paliesiu. Tikiuosi bus naudinga ne ik man

Rytas. Šaltas dušas. Apšilimas. Sėduosi prie kompiuterio ir sportuoju.
Nori nenori, bet ši tema dabar aktuali. Nebegalima žaisti pokerio neturint nuomonės apie tai.
Pirma reakcija – juokinga!
Antra seka apmąstymas kas tai yra sportas. Man tai asocijuojasi su fiziniu žmogaus pajėgumu ir to pajėgumo vystymu nuolatiniais pratimais. Kaip viena sporto dalių atsiranda varžymasis, savo pajėgumo demonstravimas, adrenalinas. Galiausiai rinka ir pinigai, vieta reklamai…
Sporto apibrėžimas Wikipedijoje: Sportas – su fiziniu aktyvumu susijusi pagal tam tikras taisykles organizuojama žmonių veikla, derinant fizinius ir intelektinius gebėjimus, skirta varžymuisi, laisvalaikio praleidimui, įvairių įgūdžių lavinimui, o taip pat pasiruošimas šiai veiklai ir to pasiruošimo metu atsirandantys tarpusavio santykiai. Sportas – specifinė fizinių ar intelektinių užsiėmimų rūšis. Juo siekiama varžytis, (pa)gerinti sveikatą, gauti moralinį ir materialinį pasitenkinimą (taip pat atlygį – profesionalus sportas), išreikšti save, tobulinti(s), siekti garbės ir šlovės.

Sporto sąvoka leidžia priimti į sporto šakas pvz. šachmatus, o galiausiai ir pokerį. Beje, automobilių sportas man irgi keistai skamba…
Negaliu nuslėpti jausmo jog eilinį kartą už to slypi piniginiai interesai. Nesvarbu, kad sportinis pokeris žaidžiamas be pinigų. Kaip ir dažnai sporte pinigai daug lemia. Bet tai nieko bloga, jei tai suvoki kaip papildomas lėšas. Reikia pinigus paimti ir gerai panaudoti. Realiai man visai tas pats ar pokeris pripažįstamas sportu ar ne (tai esmės nekeičia). Aš visame tame matau perspektyvą. Ir tikiuosi ši sportinio pokerio federacijos iniciatyva iššauks, pasiūlys, suteiks galimybę sutvarkyti pokerio reikalą Lietuvoje. O gal jau dabar galima apsimokestini kaip sportininkui?
Pinigai yra gerai – svarbu valstybė be reikalo neužrauktų, o pasipelnytų iš to.
Bijau vieno, kad šis žingsnis paskatins pasipiktinimą. “Neleisti!!! Uždrausti!!!” – beveik automatiška reakcija išgirdus žodį pokeris. Kažkokie kreivi įsitikinimai ir stereotipai, pajudinti populizmo siekiančio asmens labai lengvai pastatytų pokerį prie sušaudymui skirtos sienos. Taip ir įsivaizduoju plakatus: “Lošimas – velnio išmislas” “Lošimui milijonai – pensininkui špyga” ir pan. (nesvarbu, kad tie milijonai į valstybės biudžetą, o ne iš jo).  Neveltui sakoma, jog bijome ir priešinamės tam, ko nesuprantam.
Aišku protingiausia būtų valstybei paimti dalį pinigų. Pokerio terminais vadinant tai būtų value bet. Šitoj vietoj svarbu neperspausti, nes kitaip liksim be papildomų lėšų savo puode (kitaip tariant – prie suskilusios geldos). Apie reguliavimą biškiuka bijau šnekėt…

Geriau pratęsiu apie sportą. Manau į naudą pokeriečiams būtų karts nuo karto ir kūną patreniruoti, ne tik smegenį.
Kada pasiekiami geriausi rezultatai? – kai kūnas ir protas būna darnoje – tad geras pokerio žaidėjas turi treniruotis ir sporto salėje, kad įgytų pasitikėjimo savimi, smegenyse laisvai cirkuliuotų kraujas, o suglebusios rankelės netirptų…Esu pastebėjusi, kad dauguma daug pasiekusių žmonių nuolat sportuoja. Mano manymu sportuojant pametam visas neigiamas emocijas ir pradedančias švinkti mintis. Sveikam kūne sveika siela! Būkim drąsūs stiprūs ir vikrūs!

Pabaigai pateikiu įžvalgas iš savo treniruočių:

• Nereikia iškristi satelite penktam, kai trys laimi, o tu esi antroje vietoje pagal stack’o dydį. Jau geriau nerizikuoti ir palaukti kol kiti iškris. Tuo ir skiriasi satelitas nuo turnyro – nereikia kovoti dėl pirmos vietos.
• Nereikia žaisti, kai esi neneusiteikęs. Čia tai didžiausia pamoka man…..Vis sakau sau – reikia pažaisti, pasitreniruoti….Sėdžiu prie kompo ir galvoju apie pyragų kepimus, posto rašymus. Jau ne kartą nusvilau, kad iš turnyrų iškritau tiesiog per nesusikoncentravimą žaidimui. Iš anksto galvoju apie pabaigą. Viena smegenų dalimi jau sėdžiu virtuvėje ir geriu kavą. Tad sąmoningai ar pasąmoningai iškrentu po 25 min…Aišku, turint mažai laisvo laiko reikia derinti daug dalykų – ir pokerį pažaist, ir su draugais pabendraut, sesę aplankyt ir pamiegot, pyragą iškept. Bandant viską sukišti į vieną laisvą dieną gaunasi ne kas…
• Nereikia nuolatos tik “raisnti”, galima “callinti” ir pigiai pasižiūrėti ar kažkas atsivers.

Sėkmės! (šiaip vengiu šio palinkėjimo, bet manau šį kar jis tinka).