Po vasaros džiaugsmų grįžtant į mokslus ar darbus verta apsvarstyti, ar žinau, ko noriu, ko siekiu, kur link kreipiu savo gyvenimą, save. Ar man patinka eiti tamsoje, apgraibomis ar noriu pasišviesti viena žvake ar ryškiu žibintu. Jei patinka eiti tamsoje kliūvant už kupstų,- toliau nebeskaitykite Šis straipsnis neskirtas ir tiems, kurie puikiai suvokia bei pasiekia savo tikslus ar yra patenkinti savo gyvenimo kryptimi. Su likusiais drauge noriu apsvarstyti klausimus: kas svarbiau: tikslas ar kryptis? Kaip užsibrėžti ir siekti tikslų? Kas kliudo juos pasiekti?

Pagal Aristotelį, tikslas „pirma, reiškia daiktą, dėl kurio kas nors vyksta, o antra – tą būtybę, kuriai tas daiktas yra tikslas“. Taigi tikslas ne tik parodo, kodėl kažką veikiame, bet ir nusako mus pačius, padeda įprasminti, realizuoti save. Tikslas nėra kažkas neapibrėžo – priešingai: pagal dabartinę terminologiją tikslą galime vadinti tikslu tik tada, kai jis yra aiškiai apibrėžtas, išmatuojamas, turi terminus ir gali būti pasiektas. Kaip manote, kuris žmogus greičiau nuvyks į kelionę, tas, kuris galvoja „noriu aplankyti Graikiją“ ar tas, kuris mano „noriu per pusę metų susitaupyti keturis tūkstančius litų kelionei į Graikiją“? Greičiausiai, kol pirmasis pirks naujus batus ir kostiumą, antrasis jau pakuosis lagaminus. Aiškus tikslo suvokimas neleidžia nukrypti nuo tikslo (mūsų pavyzdyje – užuot pirkęs batus antrasis personažas taupo pinigus kelionei); laiko terminas neleidžia tiklo siekimui išsitęsti neribotai ilgą laiką (juk antrasis personažas į Graikiją nori nuvykti ne tuomet, kai išeis į pensiją:); galimybė pasiekti tikslą yra svarbi, kad tikslo siekimas nekeltų frustracijos (mūsų personažas gauna didesnį atlyginimą nei vidutinis, taigi tikslas realus), tikslo išmatuojamumas svarbus, kad žinotume, kada jau tikslą pasiekėme ir kada reikia pradėti keltis naujus tikslus (personažas bus pasiekęs tikslą, kai susitaupys reikiamą sumą kelionei ir į ją nuvyks). Mąstymo logika atrodo paprasta, tačiau pakelėje daugelis suklumpa. Kodėl? Dažniausiai suklupimas susijęs su tikslo apibrėžime esančiais kriterijais, kuriuos jau aptarėme. Jei tiksliai nesuvokiame, ko norime, kaip galime tai pasiekti? Jei nenustatome sau laiko termino, iki kada norime pasiekti tikslą, kaip galime pykti ant savęs, kad jo dar nepasiekėme? Jei siekiant tikslą kyla nerimas, verta savęs paklausti – ar ne per aukštą tikslą išsikėliau (juk lengviau lipti laiptą po laipto, nei iškart peršokti į kitą aukštą). Ir visuomet svarbu savęs paklausti: kaip žinosiu, kad tikslas jau pasiektas. Jei šie kriterijai apibrėžti ir aiškūs, tikslą pasiekti dar gali sukliudyti veiksmų plano nebuvimas ar jo nesilaikymas. Tiesa, be ryžto ir atkaklumo tikslus pasiekti sunku. O kas jei neturime išsikėlę jokio tikslo? Anot žymaus psichologo A. Adlerio, dar ankstyvojoje vaikystėje kiekvienas išsikeliame sau tikslą: kadangi tuo metu būname maži ir daug ko, ko norime, patys padaryti negalime, tas tikslas dažnai susijęs su pranašumo siekimu, tačiau gali būti ir kitokių dar kūdikystėje nusibrėžtų „gyvenimo linijų“ (norintiems plačiau į tai pasigilinti, rekomenduoju A. Adlerio knygą „Žmogaus pažinimas“). Gal dėl ankstyvojoje vaikystėje išsikelto pirmavimo tikslo, gal dėl to, kaip mus vertino tėvai (už pasiekimus, ar tiesiog už tai, kad esame), gal dėl kitų aplinkybių ir asmeninių savybių, vieniems tikslo pasiekimas yra itin svarbus, kitiems svarbiau ne pats tikslas, o mėgavimasis procesu. Tai atrodo maždaug taip, kai jauti, esi sąmoningai pasirinkęs gyvenimo kryptį, bet pasirinkta kryptis arba tu pats sau gali leisti nesikelti terminų, nevertinti savo darbo ir rezultatų, o tiesiog mėgautis tuo, ką darai. Turbūt sunkiai įsivaizduotume dailininką, išsikeliantį sau tikslą nutapyti paveikslą per tam tikrą laiką, vertą tam tikros pinigų sumos. Tai būtų ne menas, o automatizmas. Žaidėjų pažįstu ir siekiančių tikslų, ir besimėgaujančių pasirinkta kryptimi. Kas geriau? Kiekvienam savaip. Svarbu, kad gyvenimo kryptis ar tikslai būtų sąmoningi, mūsų pačių. Dar geriau, jei pasirinkti.

Ar pastebėjote, kad kartais susidarome nuomonę apie žmogų „iš pirmo žvilgsnio“? Kartais ta nuomonė pasikeičia, kai žmogų pažįstame geriau, kartais išlieka tokia pati, o kartais užkerta kelią tolimesniam bedravimui. Ar pastebėjote, kad savo pažįstamus galime apibūdinti bent keliomis savybėmis? Ir būna taip, jog kitų daržuose matome skiedras, o savuosiuose nė rąsto nepastebime?.. Viena iš priežasčių , kodėl save vertinti gali būti sudėtingiau – subjektyvumas: nelengva pažvelgti į save iš šono ir pripažinti, kad klysti, kad turi trūkumų.. Nesąmoningai galvojame: „negana to, kad su aplinkiniais kurti, palaikyti santykius nėra paprasta, bent su savimi turi būti gera ir ramu“.. Taigi vadovaujantis tokia savisaugos sistema, dažnai gyvename su tais rąstais ir jų nepastebime, kol kas nors neatsitinka. Tuomet galvojame, ar galima buvo kažką pakeisti, padaryti kitaip.. Ir tikrai, yra daug daugiau dalykų nei galvojote, kurie priklauso nuo Jūsų pačių, o ne aplinkos. Ir savo gyvenimą kurti tikrai galima. Pirmasis to žingsnis – gilesnis savęs pažinimas. Kokia nauda, jei įsivardinsi savo stiprybes ir silpnybes?

-  Jei įsivardinai savo stiprybes ir silpnybes – tu jau parodei drąsą pažvelgti į save ir žengei pirmąjį žingsnį savęs ir savęs tobulinimo link.

-  Suvokęs(-usi) savo stiprybes, į jas visuomet galėsi atsiremti, o suvokęs(-usi) silpnybes, žinosi, ką konkrečiai savyje nori patobulinti, pakeisti.

-  Geriau pažinęs save, geriau pažinsi ir aplinkinius.

-  Tikslingai tobulindamas(-a) save, gausi visokeriopos naudos asmeniniame bei profesiniame gyvenime: žmoguje viskas su viskuo susiję, taigi ugdydamas(-a) save, pasieksi geresnių rezultatų, geriau jausiesi.

Likusių punktų nebevardinsiu – ne žodžiai, o veiksmas, rutina po jo besitęsiančių dalykų kalba patys už save. Verslo įmonės, valstybės jau seniai tą suprato ir kasmet įsivertina savo veiklą, o įsivertinusios mato, į ką galima atsiremti, ką reikėtų pagerinti ir juda pirmyn. Visgi dalis žmonių dar tik eina šia linkme ir baugščiai dairosi į aplinką užuot drąsiai pažvelgę į save. Tikiuosi, esate iš tos dalies žmonių, kurie turi užtektinai drąsos ir galimybių tobulėti. Taigi, pabandykite pažvelgti į save. Objektyviai.

Vienas pokerio žaidėjas, prieš keletą mėnesių lankęsis Pokerio troboje, pasakojo, kad jis save vertina iš ateities perspektyvos: „Kaip apie mane galvos kiti žmonės, kai būsiu senas, kaip jie vertins mano jaunystės (dabartinius) poelgius, tikslus, savybes, kaip norėčiau, kad apie mane atsilieptų tuomet ir ką turiu padaryti, kad taip būtų“. Tai yra geras būdas didesniam objektyvumui pasiekti, nes pabandoma pažvelgti į save kitų žmonių akimis, savo akimis po daugelio metų. Analizuojant save patartina raštu užrašyti savo mintis, pasak kai kurių mokslininkų, taip dalis minčių, kurių iki šiol nebuvai įsisąmoninęs(-usi), užrašomos ant popieriaus lapo, o pakartotinai perskaičius – įsisąmoninamos, taigi gali būti keičiamos/tobulinamos. Be to, rašant galima pasiekti daugiau konkretumo, struktūros. Tai, ką užrašei, galima perskaityti po tam tikro laiko. Kai kam labiau patinka viską apmąstyti. Tik šiuo atveju svarbu save sekti, ar „neužsisukai“ ties viena mintimi, ar matai kažkokias galimybes. Jei ne – patartina rašyti, ar kalbėti su žmogumi, kuriuo pasitiki – taip mintys vystosi. Savianalizės būdų galima rasti įvairių. Svarbiausia – norėti sąmoningai kurti savo gyvenimą, o ne plaukti kitų nurodyta kryptimi. O jei krypties nekuri pats(-i), net neabejok, kad yra, kas ją kuria – taip jau surėdytas mūsų visuomenės gyvenimas.

Buvo stipru, kai Pokerio trobos žaidėjai susitelkė apmąstymo minutėms ar valandoms ir pasiryžo žengti savęs pažinimo, taigi ir tobulinimo keliu. Žemiau pateiktoje lentelėje matysite keletą apibendrintų stiprybių bei savybių, kurias bus siekiama tobulinti. Jau pimajame straipsnyje minėjau, kad čia nagrinėsiu tik tas temas, kurios padės tobulėti trobiškiams ir Jums, mieli skaitytojai, taigi orientuosimės į temas, kurias matote išskirtas prie „Tobulintinų savybių“. Kaip matote, dalis stiprybių persidengia su tobulintinomis savybėmis: tai parodo, kaip galime semtis patirties vieni iš kitų.

Pokerio trobos dalyviai dar pageidavo šių temų: NLP pokeryje, ar reikalingas pokerio žaidėjui psichologas, optimizmo įtaka žaidimo rezultatams, kasdeiniai pokerio rezultatai gyvenimo fone, pokerio karjeros įtaka jauno žmogaus psichkos raidai, nesąmoningi žmonių veksmai žaidžiant pokerį gyvai, nepriklausomybė nuo $ žaidžiant pokerį.

Kokias savo savybes norėtumėte patobulinti Jūs? Kokių temų nagrinėjimas Jums tai padėtų padaryti?

Žvilgsnis iš šono.. žvilgsnis gilyn. Pokerio žaidėjai kartais atrodo (arba stengiasi būti) kaip mėnulis, visuomet į žemę atsukęs savo veidą: „kiti žaidėjai turi mane matyti stiprų, bebaimį, turiu elgtis taip (net žaidžiant internete), kad neišsiduočiau, ką galvoju“ turbūt sukasi ne vieno žaidėjo galvoje sėdint prie pokerio stalo. Labiau įgudę žaidėjai ima galvoti ne tik apie įvaizdį, o ir apie tai, kokie jie yra ir kokiais norėtų tapti: kad ta stiprioji mėnulio pusė būtų ne įvaizdis, o jų dalis, žaidžiant pokerį. Ir visgi… visi esame žmonės. Esame ne pusė, o visas, pilnas mėnulis. Turime ne tik protą, kuriuo sukūrėme didžiuosius pasaulio stebuklus, bet ir nuotaikas, emocijas, kurios nuolat lydi mus ir įtakoja mūsų elgseną. Su nuotaikų, emocijų svyravimais susiduria net geriausi Lietuvos žaidėjai. Ką su tuo daryti? Ar galime mintis ir jausmus valdyti taip, kad jie taptų mūsų sąjungininkai, o ne priešai tam tikroje situacijoje? Kaip gyvenimo stilius įtakoja žaidimo stilių ir atvirkščiai? Kada žaisti, o kada sustoti? Šie ir dar daugybė kitų žaidėjams aktualių klausimų bus nagrinėjami čia.

Nesu pokerio žaidėja. Nesu net pokerio mėgėja: gyvenimas suvedė mane (o gal aš gyvenimą suvedžiau) su žmonėmis, kuriems pokeris – laisvalaikis, pomėgis ir gyvenimo būdas. Taigi netiesiogiai ir aš dalyvauju pokerio pakilimuose ir nuosmukiuose, nuosmukiuose ir pakilimuose, o dabar, apsigyvenusi Pokerio troboje – ir visoje pokerio žaidėjų kasdienybėje. Studijuoju psichologiją, dirbu su paaugliais, jaunimu bei suaugusiais žmonėmis, skaitau pačias įvairiausias psichologijos knygas ir tikiuosi (su pokerio namo gyventojų bei Jūsų, mieli skaitytojai, pagalba) žinias pritaikyti klausimams ir sunkumams, su kuriais susiduria pokerio žaidėjai, spręsti. Rašydama čia naudosiuosi įvairia moksline literatūra, straipsniais, savo darbine patirtimi, Pokerio namo gyventojų – užkietėjusių žaidėjų – apklausomis, pasakojimais ir komentarais, kurie, tikiuosi, padės mano žinias „pritraukti“ prie pokerio praktikos. Lauksime ir Jūsų komentarų. Tikiuosi, kartu rasime geriausius sprendimus, kaip padėti sau.

Turiu trumpą pastebėjimą apie psichologą, kurį matote įrašytą, kaip mano mėgstamiausią – B. F. Skinner’į. Įrašiau jį ne todėl, kad jis būtų pats geriausias (yra daugybė kitų nusipelniusių psichologų, psichoterapeutų) visgi, keletas dalykų jo elgsenos teorijoje yar labai svarbių (tegu atleidžia man jo gerbėjai už itin didelį teorijos supaprastinimą): pirma, kad žmogus kažką daro dėl ateityje laukiamo pastiprinimo (apdovanojimo), o pastiprinimas (apdovanojimas) skatina ateities veiklą; antra, nesvarbu, apie ką kalbame, svarbu, ką darome, ką galime įgyvendinti praktiškai. Taigi jo teorija atsidūrė čia tam, kad man ir visiems Jums būtų kaip priminimas – kad kalbos neliktų kalbomis, o rašliavos nesudūlėtų interneto platybėse. Mielieji, arba dalį to, ką čia kartu sukursime, panaudosime praktikoje, arba savo laiką ir pastangas įdėtas šiam projektui laikysiu bevaisėmis. Tikiuosi ir stengsiuosi, kad tai būtų pirmasis variantas.

Ištvermės ir gilių įžvalgų mums visiems neriant į pokerio vandenis!

Jūsų –
Ingrida